Remiantis statistiniais duomenimis (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2008) per 72% vaikų į globos namus atvyko iš tėvų, o apie 50% globos namus paliko dėl atvirkštinio proceso – grįžo pas juos, t.y. „tėvus“. Vaikų sugrąžinimą pas tėvus dažniausiai siejame su socialinių problemų, kurios iniciavo procesą likvidavimu. Kyla klausimas - kiek realiai tos problemos šeimose likviduojamos ir turi teigiamą tęstinumą ir kiek tai laikinas, be socialinės perspektyvos problemos sprendimo būdas?

Ką turi pilnametystės sulaukęs ir nepriklausomam gyvenimui „išleidžiamas“ globos namų auklėtinis (19,1%)? Vadovaujantis Išmokų vaikams įstatymo 9 str. 1 d., asmenims, kuriems nustatyta globa (rūpyba) pasibaigia dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo, skiriama vienkartinė 50 MGL dydžio išmoka įsikurti (nuo 2009 m. sausio 1 d. vienkartinė įsikūrimo išmoka buvusiems globotiniams didinama nuo 50 iki 75 bazinių socialinių išmokų dydžio). 75 MGL – tai 9750 Lt vienkartinė išmoka įsikurti – ar tai pakankama suma pradėti savarankišką gyvenimą, susikurti savo nepriklausomą buitį? Sunku būtų patikėti.

Būtina paminėti socialinių išmokų vaikams situaciją. Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo (Žin., 2004, Nr.88-3208; 2006, Nr. 68-2496) 8 str. 1 d. numatyta 4 bazinių socialinių išmokų (MGL), t. y. 520 litų dydžio išmoka per mėnesį vaikui, kuriam nustatyta globa (rūpyba), mokama jo globos (rūpybos) laikotarpiu. Jeigu pasibaigus vaiko globai (rūpybai) dėl pilnametystės, emancipacijos ar santuokos sudarymo globotinis mokosi pagal bendrojo lavinimo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą ar studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų programą (įskaitant ir akademinių atostogų laikotarpį), taip pat tuo atveju, kai yra mirę pilnamečio asmens abu tėvai (turėtas vienintelis iš tėvų), mokymosi laikotarpiu, bet ne ilgiau, kaip iki jam sukanka 24 metai, tęsiamas 4 bazinių socialinių išmokų dydžio per mėnesį išmokos mokėjimas. Skamba pakankamai neblogai, tačiau reiktų atkreipti dėmesį, kad tik 4,7 % vaikų globos namų auklėtinių savo pilnametystę susieja su tokia dorovinė gyvenimo aplinkybė kaip mokslas. Kaip į tai reaguoja bendruomenė, tikinti socialiniu gerbūviu šalyje, mananti, kad tik vienas iš dvidešimties socialiai išskirto jaunimo renkasi mokslą ar darbą? Ar to pakanka pakeisti socialinę nelygybę šalyje, ar bent slopinti tą socialinę vaikų deintegraciją, kurią išprovokavo ne nuo Jų (vaikų) priklausanti aplinka?
Panašios problemos sieja daugelį pasaulio šalių. Aptariamam socialiniam nelygumui likviduoti per sportą pritaria ir Europos Sąjungos parlamentas. 2007 m. gruodžio mėn. 15 d. vykusio Europos Sąjungos Regionų komiteto posėdyje „Lygios galimybės ir sportas“ buvo iškelta sporto vaidmens svarba visuomenės kontekste, bei pateikta eilė raginimų, pasiūlymimų ES šalims, miestams, organizacijoms ir kt.:

• ragina vietos ir regionų valdžios institucijas pasitelkiant sportą skatinti toleranciją ir supratimą socialinės integracijos ir kovos su diskriminacija atžvilgiu;
• ragina vietos ir regionų valdžios institucijas aktyviau veikti užtikrinant galimybes sportuoti;
• ragina Europos sporto organizatorius, trenerius ir sporto administracijos personalą atsižvelgti ir taikyti lygybės principą savo darbe;
• ragina švietimo institucijas skatinti vaikus ne tik sportuoti, bet ir vertinti socialinį bei kultūrinį sporto šakų įvairovės aspektą;

Europos Bendrijų komisija Baltojoje knygoje dėl sporto sutinka, kad galima geriau išnaudoti sporto teikiamas galimybes. Pelno nesiekianti sporto veikla, puoselėjanti pažeidžiamų grupių socialinę sanglaudą ir socialinę įtrauktį, gali būti laikoma bendro intereso socialinėmis paslaugomis .